Džiaugiamės galėdami pasidalyti ypatinga žinia – muziejaus „Dingęs štetlas“ Prisiminimų parkas Šeduvoje, pelnė pagrindinį naujienų portalo „Lrytas“ konkurso „Žalioji erdvė 2026“ apdovanojimą.
Šių metų konkurse dalyvavo net 42 žaliosios erdvės iš įvairių Lietuvos vietų. Nugalėtojai buvo paskelbti rugpjūčio 25 dieną Kaune vykusioje apdovanojimų ceremonijoje. Pagrindinis įvertinimas atiteko erdvei, kurioje susijungia kraštovaizdis, architektūra, istorija ir atmintis – mūsų muziejaus Prisiminimų parkui.
Tai svarbus pripažinimas ne tik muziejui, bet ir visai tarptautinei komandai, kūrusiai parką kaip neatsiejamą „Dingusio štetlo“ pasakojimo dalį.
Kraštovaizdis, pratęsiantis muziejaus pasakojimą
Prisiminimų parkas nėra tik gražiai sutvarkyta muziejaus aplinka. Jis sukurtas kaip visaverčio pasakojimo dalis, kalbanti apie Šeduvoje gyvenusią žydų bendruomenę, kuri buvo sunaikintas per Holokaustą.
Muziejaus ekspozicija lankytojui perteikia daug emociškai stiprių istorijų, o parkas suteikia galimybę po jų sustoti, sulėtinti žingsnį ir pabūti su savo mintimis. Kraštovaizdis čia nekonkuruoja su muziejaus architektūra ar ekspozicija – jis ramiai ir subtiliai pratęsia jų pasakojimą.
Takai, pievos, medžių grupės, vandens tvenkiniai, šešėliai ir į tolį atsiveriantys vaizdai kuria savitą emocinę kelionę. Vienur erdvė atsiveria ir leidžia žvilgsniu nuklysti į horizontą, kitur – tampa uždaresnė ir intymesnė. Augalai ne tik puošia aplinką – jie formuoja erdves, perspektyvas ir lankytojo judėjimo ritmą.
Kraštovaizdis padeda suteikti juntamą buvimą tam, ko fiziškai šioje vietoje jau nebėra.
Tarptautinė vizija ir Lietuvos specialistų patirtis
Prisiminimų parko kūrėjas – Enzo Enea, o kraštovaizdžio autoriai – Šveicarijos komanda „Enea Landscape Architecture“. Įgyvendinant projektą Lietuvoje jų vietiniais partneriais tapome mes.
Šveicarų komandos sukurta meninė ir architektūrinė vizija buvo pritaikyta Lietuvos klimatui, dirvožemiui bei realioms augalų augimo sąlygoms. Šiame procese itin svarbios buvo mūsų komandos specialistų žinios ir praktinė patirtis – nuo augalų parinkimo bei jų kokybės vertinimo iki šaknų sistemų, drėgmės režimo, augimo terpės ir sodinimo technologijų.
Didelė šio darbo dalis šiandien lankytojui yra nematoma. Po natūraliai atrodančiu kraštovaizdžiu slypi daugybė biologinių, techninių ir inžinerinių sprendimų, turinčių užtikrinti, kad augalai būtų gyvybingi, o parkas sėkmingai augtų ir keistųsi į brandų kraštovaizdį.
Kuriant parką buvo svarbu galvoti ne tik apie jo vaizdą atidarymo dieną, bet ir apie tai, koks jis taps po penkerių, dešimties ar dar daugiau metų. Augdami medžiai keis erdvių mastelį, želdiniai vis labiau jungsis į vientisą vaizdą, keisis šešėliai, spalvos ir sezoninis parko charakteris.
Todėl parkas nėra „užbaigtas” – tai gyvas kraštovaizdis, kuris toliau bręs, tačiau kartu turi išsaugoti pirminę projekto idėją, atmosferą ir kokybę.
Natūralumas, už kurio slypi preciziškas darbas
Vienas didžiausių Prisiminimų parko išskirtinumų – jo natūralumas. Vaikštant gali atrodyti, kad šis kraštovaizdis čia buvo visada, nors iš tiesų kiekviena augalų grupė, jos vieta, aukštis, ritmas ir santykis su aplinka buvo kruopščiai suplanuoti. Medžiai, krūmai, daugiamečiai augalai ir pievų želdiniai kartu kuria vientisą visumą. Augalas čia nėra vien puošmena – jis tampa architektūros, istorijos ir emocinio pasakojimo dalimi.
Komisija taip pat įvertino tai, kad parkas gali veikti kaip savarankiška žalioji erdvė. Jis turi savus pasivaikščiojimo takus, poilsio vietas, vandens elementus ir atsiveriančius vaizdus. Kuriant parką buvo išsaugoti brandūs medžiai, o kraštovaizdžio sprendimai darė įtaką net muziejaus pastatui – prie pagrindinio įėjimo buvo pakoreguotas fasadas ir įrengtas vitrininis langas, sustiprinantis pastato bei aplinkos ryšį.
Dėkojame visiems kūrėjams ir lankytojams
Šia proga, muziejaus parke vyko išskirtines ekskursijas su „Gruta“ bendrasavininke, Lietuvos želdintojų asociacijos prezidentė Ingrida Vainauskiene. Jų metu lankytojai galėjo daugiau sužinoti apie matomą ir nematomą parko kūrimo pusę – augalų parinkimą, dirvožemio paruošimą, kraštovaizdžio inžineriją ir sprendimus, leidusius tarptautinei vizijai prigyti Lietuvos sąlygomis.
Didžiuojamės, kad „Dingusio štetlo“ Prisiminimų parkas pripažintas geriausia 2026 metų Lietuvos žaliąja erdve. Kviečiame jį patirti neskubant – vaikštant, stebint, klausantis ir prisimenant.
Registruotis į ekskursijas arba sužinoti daugiau apie muziejaus veiklą galite oficialiame puslapyje.
Jei Jums įdomu, apie parko kūrimo procesą – čia rasite interviu su Ingrida Vainauskiene , viena iš Grutos įkūrėjų.